Daugiau informacijos ― Lietuvis

Urticarial vasculitis yra reta būklė, kuriai būdingi ilgalaikiai arba pasikartojantys dilgėlinės epizodai. Nors odos simptomai gali būti panašūs į lėtinį dilgėlinę, jie yra unikalūs, nes dilgėlinė trunka mažiausiai 24 valandas, o po jos išblukimo gali likti tamsios dėmės. Dažniausiai priežastis nežinoma, tačiau ją kartais sukelia tam tikri vaistai, infekcijos, autoimuninės ligos, kraujo sutrikimai ar vėžys. Kai kurie tyrimai netgi susieja ją su COVID‑19 ir H1N1 gripu. Liga taip pat gali paveikti kitas kūno dalis, pavyzdžiui, raumenis, inkstus, plaučius, skrandį ir akis. Nors audinių tyrimas gali patvirtinti diagnozę, tai ne visada būtina. Lengvesniais atvejais gydymas paprastai prasideda antibiotikais, dapsonu, kolchicinu arba hidroksichlorokvinu. Sunkesniais atvejais gali prireikti imuninę sistemą slopinančių vaistų, tokių kaip metotreksatas ar kortikosteroidai. Neseniai biologinė terapija (rituximab, omalizumab, interleukin‑1 inhibitors) pasirodė perspektyvi sunkiais atvejais.
Urticarial vasculitis is a rare clinicopathologic entity that is characterized by chronic or recurrent episodes of urticarial lesions. Skin findings of this disease can be difficult to distinguish visually from those of chronic idiopathic urticaria but are unique in that individual lesions persist for ≥24 hours and can leave behind dusky hyperpigmentation. This disease is most often idiopathic but has been linked to certain drugs, infections, autoimmune connective disease, myelodysplastic disorders, and malignancies. More recently, some authors have reported associations between urticarial vasculitis and COVID-19, as well as influenza A/H1N1 infection. Urticarial vasculitis can extend systemically as well, most often affecting the musculoskeletal, renal, pulmonary, gastrointestinal, and ocular systems. Features of leukocytoclastic vasculitis seen on histopathologic examination are diagnostic of this disease, but not always seen. In practice, antibiotics, dapsone, colchicine, and hydroxychloroquine are popular first-line therapies, especially for mild cutaneous disease. In more severe cases, immunosuppressives, including methotrexate, mycophenolate mofetil, azathioprine, and cyclosporine, as well as corticosteroids, may be necessary for control. More recently, select biologic therapies, including rituximab, omalizumab, and interleukin-1 inhibitors have shown promise for the treatment of recalcitrant or refractory cases.

35‑metų vyras atvyko su 15 dienų trukmės ryškiai raudonais, skausmingais bėrimais ant šlaunų ir kojų, kartu su sąnarių skausmais. Savaitę prieš bėrimo atsiradimą sirgo šlapimo takų infekcija. Jo odoje abiejų šlaunų ir kojų pusėse buvo keli švelnūs, žiedo formos, iš dalies blanšuojantys, raudoni apnašai. Jam buvo skiriama geriamasis prednisolonas (40 mg per parą) kartu su nemigą sukeliančiu antihistamininiu preparatu – fexofenadine. Per savaitę visi bėrimai visiškai išnyko. Per kitus šešis reguliarius mėnesinius patikrinimus bėrimų nebuvo.
A 35-year-old man came in with a 15-day history of bright red, painful rashes on both thighs and legs, along with joint pain. He had a urinary tract infection for a week before the rash appeared. His skin showed several tender, ring-shaped, partially blanchable, red plaques on both sides of his thighs and legs. He was given oral prednisolone (40mg/day) for a week along with a non-drowsy antihistamine (fexofenadine). Within a week, all the rashes disappeared completely. There were no more rashes during the next 6 months of regular check-ups.